Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. birželio 21 d.

Kambaryje sunkios durys. Regimai metalinės, apkaustytos, trys spynos, sunkus žiedas vietoj rankenos, šiek tiek blizga - greičiau grėsmingai, negu gražiai. Vieni ateina, pasižiūri. Na ką, uždaryta - vadinasi uždaryta. Kiti ateina ir pasipiktina - čia dabar, kas čia per durys, kodėl jos čia stovi, kur tai matyta taip žmones spausti, kas nors atidarykit, žmonės, žiūrėkit kas darosi, niekas nedaro durų! Dar kiti ateina, stumteli vienu pirštu, baksteli į rankeną - oi ne, čia ne man, aš neturiu talento durų atidarymui, gal kas kitas atidarys, atsisėsiu kur arčiau, praeisiu kartu, gerai tiems, kurie turi talentą, kodėl mano toks likimas. Dar yra tokie, kurie ateina stumteli, tada trūkteli - pasirodo, durys atsidaro į kitą pusę, ir labai lengvai ant daugybės gerai suteptų mechanizmų, ir tiesiog išeina. 

Episode Transcript

(00:00):
Šaukštas proto. Iš asmeninio dienoraščio,
du tūkstančiai kažkelintų metų birželio
21.
Kambaryje sunkios durys.
Regimai metalinės, apkaustytos
trys spynos, sunkus žiedas vietoj
rankenos, šiek tiek blizga, greičiau
grėsmingai, negu gražiai. Vienas

(00:21):
ateina, pasižiūri. OK, uždaryta -
vadinasi, uždaryta. Kiti 11 00:00:26,1000 --> 00:00:29,370 ateina ir pasipiktina - čia dabar, kas
čia per durys, kodėl aš čia stoviu, kur
tai matyta taip žmones spausti, kas nors
atidarykit, žmonės, žiūrėkit, kas darosi,
niekas nedaro durų!Dar kiti
ateina, stumteli vienu pirštu, baksteli
rankeną, oi ne, čia ne man, aš

(00:43):
neturiu talento durų atidarymui, gal kas 19 00:00:44,1000 --> 00:00:46,770 kitas atidarys, atsisėsiu kur arčiau,
praeisiu kartu, gerai tiems, kurie turi
talentą, kodėl mano toks likimas. Dar
yra tokie, kurie ateina, stumteli,
trūkteli, pasirodo, durys atsidaro į kitą
pusę ir labai lengvai, ant daugybės gerai
suteptų mechanizmų, ir tiesiog išeina.

(01:05):
Dar yra tokie, kurie pamato, pribėga,
ilgai mojuoja, šūkauja apie laisvę,
prasmę, pergalę prieš kančią, pakeliui
susirenka monetų iš aplink klausančių
ir su didžiausia drama atlieka tą
patį, ką jau žino tiksliai suveiksiant.
Ir dar visada būna tų, kurie labiausiai
domisi, kaip čia tos durys veikia ir tų,

(01:26):
kurie atsisako tikėti, kad durys
darinėjasi ar egzistuoja iš viso. Tų,
kurie nutarė, kad praėjimas pro duris yra
kažkaip jų aptarnaujamas ir priklauso
jiems. Tų, kurie vis tiek
nebando, nes dabar jau gėda pasakyti, kad
tam talento nereikia, reikia tik
pabandyti. Juolab, kad jau dabar yra
labai aišku, kaip tai veikia. Arba

(01:47):
niekaip nepaleidžiančių savo liūdesio,
kad nepavyko tada, o dabar jau kokia
prasmė.
Toks buvo mano sapnas,
persmelktas sutankintų prisiminimų iš
konsultacijų ir iš knygų. Bet kol
rašau, dėlioju į šen ir ten - daug
kur tinka. Galima taip apibūdinti

(02:09):
ir darbinę situaciją, ir tuos pačius
mokslinius tyrimus, ir dviejų žmonių
santykius. Už to stovi ir dabartiniame
mano pasikartojime aidinti mintis. Kodėl
mes, žmonija, judame link įsitikinimo,
kad svarbiausia yra pasitenkinimas
ir kad jo turi būti universaliai
visada ir visur?Yra

(02:30):
daug tiek pat daug situacijų, kai svarbu
stiprybė, pastangos, susikaupimas,
gebėjimas atsikelti po klaidos.
Nesakau, kad turi būti tik pastangos, ar
tik ramybė. Nebandysiu sakyti, kad
bent jau nuo budizmo laiku to nesakom -
geriausia yra balansas. Geriausia
yra atskirti, kada veikti ir kada

(02:50):
pailsėti. Kada tai galvos daužymas į
sieną, o kada nuleistos rankos. Kaip
ten tikrai nugludintam posakyje - duok
man prašau kavos įveikti tai, kas
įveikiama, vyno įveikti tai, kas
nekontroliuojama, ir išminties juos du
atskirti. Kada
pradėjom tikėti, kad išmintis gimsta nei
iš vidaus, nei iš patirties, o randama

(03:11):
kažkur kitur? Žinoma,
gerai turėti prie laužo sėdintį senolį su
pypke, kuris stumtelėjoa tgal į teisingą
kelią. Jeigu jau ieškom išminties,
tai ji gims tik savo nuosavoje
patirtyje, mokantis pamatyti ir atrasti
tą balansą, kuris veikia tam
konkrečiam žmogui. Nei senolių,

(03:32):
nei laužų nėra tiek daug, kad kiekvienoje
gyvenimo situacijoje jų būtų patogiai
prisagstyta visur aplinkui.
O svetima išmintis, man regis, nesukuria
nuosavos išminties ir lieki tada žmogus
nuolat ieškodamas, ką kiti pasakys, ką
kaimynai pagalvos, ką žmonės šnekės, nes
toje vietoje, kur turėtų gyventi

(03:54):
išmintis - tik keli dulkių
kamuoliai. Ramybė, man
atrodo, gimsta žinant iš patirties, kad
darysiu taip, kaip geriausia toje
situacijoje, jie reikės - stengsiuos ir
treniruosiuos, reikės - atsisėsiu ir
užsimerkus iškvėpsiu, o kaip
reikės - sugalvosiu, kai ir kur to

(04:14):
reikės.
Aš Monika Kuzminskaitė, sveikatos ir
mitybos psichologė, padedu spręsti
kasdienius ir sudėtingus elgesio, mąstymo
ir emocijų klausimus. Rašau, skaitau
paskaitas, teikiu psichologines
konsultacijas, nuorodą registracijai į
konsultaciją rasite po kiekvienu įrašu, o

(04:35):
įrašus rasite socialiniuose tinkluose
vardu "Šaukštas proto". Rašykite man
asmenine žinute socialiniuose tinkluose
arba elektroniniu paštu adresu
[e-mail].
Taikos ir ramybės.