Paskirtasis kardinolas arkiv. Rolandas Makrickas – apie permainas ir naujas pareigas

Gruodžio 7 dieną Vatikane vyks konsistorija, kurios metu popiežius Pranciškus suteiks kardinolo titulą 21-am būsimam Kardinolų kolegijos nariui, tarp kurių šį kartą nuskambės ir lietuviška pavardė. Tai – arkivyskupas Rolandas Makrickas, daugelį metų tarnavęs Šv. Sosto diplomatinėse atstovybėse įvairiose pasaulio valstybėse, nuo 2019 m. paskirtas į Vatikano valstybės sekretoriatą, o dar po dvejų metų – ypatinguoju popiežiaus Pranciškaus komisaru Romos Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje. Pernai balandį Rolandui Makrickui Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas suteikė vyskupo šventimus. Lapkričio 21-osios rytą, prieš pat kelionę į Indiją, būsimasis kardinolas maloniai sutiko duoti interviu Mažajai studijai.
Prieš trejus metus popiežiaus Pranciškaus pradėta Vyskupų Sinodo generalinė asamblėja buvo pirmoji, kurioje tarp 370-ies Romos delegatų dalyvavo ir pasauliečiai. Prieš mėnesį pasibaigęs sinodas paskelbė galutinį dokumentą, kuriame, be kitų rekomendacijų, raginama įtraukti moteris į vadovaujančius postus, o pasauliečiams sudaryti galimybę dalyvauti tose tarnystės ir sielovados formose, kurios nereikalauja kunigystės šventimų, taip pat ir „renkant vyskupus“. Apie tai, kaip trejus metus truko Sinodas, apie sinodiškumą ir jo paskelbtas baigiamasis dokumentas priimti atskirose Europos bažnyčiose, sužinosite vedamojo skiltyje.
Spaudos apžvalga - apie popiežiaus Pranciškaus sprendimą įvesti naują „kasdienybės šventųjų“ liturginę šventę (parengė Giedrius Tamaševičius).

Paskutinį eilinio liturginių metų laiko sekmadienį Bažnyčia skiria Jėzaus Kristaus, visatos valdovo iškilmei. Eiliniai tikintieji šią šventę įprastai vadina Kristaus Karaliaus sekmadieniu. „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“, - sako Jėzus šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje ir čia pat priduria, kad jis yra „karalius, tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudytų tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. Tūkstantmečių eigoje Kristaus sekėjai – jo Bažnyčia – nevengė tapatintis su šio pasaulio valdžia. Kaip tokį persipynimą vertina šių dienų teologija, klausysimės „Krikščioniškos minties“ skiltyje. „Tėvo Antano pasakojimuose“ kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis irgi kalbės apie Bažnyčią, kadaise galingą ir įtakingą, kurios galią ir autoritetą pakirto dvasininkų skandalai. Tačiau Kristus juk sakė, kad jo karalystė ne iš šio pasaulio, kažkaip pakoreguodamas mūsų silpnybes ir nesėkmes. „Naujasis valdžios pyragas raikomas taip negražiai, kad byrančių trupinių nuo to stalo pakaks ne tik esamos tarakonų kartoms, bet ir gausybei jų palikuonių“, - sako poetas ir eseistas Antanas Šimkus, kurio apybraižą Rūšių atsiradimas išgirsite laidos pabaigoje, o pradžioje, kaip jau įprasta, Šv. Rašto skaitinys – XXXIV-ojo eilinio laiko sekmadienii ištrauka iš Evangelijos pagal Joną.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.